Kalėdų simboliai – iš kur jie atsirado?

Gatvėse pamažu darosi šviesiau nuo mirksinčių lempučių, vis dažniau išgirstame iš visų pusių skambant senas, pažįstamas dainas, puošiami namai, biurai, parduotuvių vitrinos. Matydami raudonai apsirėdžiusį žilabarzdį vyrą net neabejojame, jog jis – Kalėdų senelis. Išvydus papuoštą eglutę irgi nekyla jokių klausimų. Kalėdų eglutė ir Kalėdų senelis – visame pasaulyje puikiai atpažįstami didžiausios ir gražiausios metų šventės simboliai, tačiau ar kada nors pagalvojote, iš kur jie kilo ir kaip tapo nepakeičiamais šios šventės atributais?

 

iStock_000018132399XSmall
Kalėdų senelis

Manoma, jog šiuolaikinio Kalėdų senelio šaknys siekia mūsų eros IVa. Pasak šaltinių, tuo metu Turkijoje gyveno krikščionių vyskupas Mikalojus, garsėjęs gerais darbais ir dosnumu neturtingiesiems. Dėl daugybės jam priskirtų stebuklų, po mirties Mikalojus buvo paskelbtas šventuoju.

 

Šventasis Mikalojus buvo ypatingai mėgstamas paprastų žmonių, mat sklido legendos, jog jis slapčia dalindavo dovanas vargšams, pavyzdžiui, naktį pro langą patekdavo į namus ir batuose palikdavo monetų ar kitokių dovanų. Dėl tokių istorijų, jis tapo vienu mylimiausių visų laikų šventųjų. Viduramžiais gruodžio 6-oji buvo švenčiama kaip šv. Mikalojaus diena, vykdavo didžiulė puota (tuo metu populiariausia ji buvo Belgijoje ir Olandijoje). Buvo tikėta, jog Mikalojaus puotos išvakarėse, pats šventasis ant skraidančio žirgo iš dangaus nusileidžia į žemę ir geriems vaikams palieka dovanų. Po reformacijos, šv. Mikalojaus puota krikščioniškose valstybėse buvo oficialiai uždrausta.

 

Tad kaipgi šv. Mikalojus tapo Kalėdų seneliu? Manoma, jog dosniojo Mikalojaus legenda su olandų kolonistais nukeliavo į Ameriką, čia ją iš olandų perėmė vėliau teritoriją užėmę anglai. Anglų vaikams panorus turėti savo gerąjį dovanas dalijantį herojų, šv. Mikalojaus „vizitai“ buvo perkelti į Kūčių naktį, mat anglų protestantai nepripažino šventiesiems paminėti skirtų iškilmių. Vis dėlto tuomet Kalėdų senelio paveiklas buvo ne toks, kokį esame įpratę matyti dabar.

 Santa Claus

Daugiausiai įtakos šiuolaikiniam Kalėdų senelio įvaizdžiui padarė C.C. Moore‘o XIXa. parašyta poema vaikams „Šventojo Nikolo apsilankymas“ („A Visit from St. Nicholas“), geriau žinoma kaip „Naktis prieš Kalėdas“ („The Night Before Christmas“). Moore‘o kūrinyje šv. Mikalojus apibūdinamas kaip mažas, putlus elfas, kuris kaminu nusileidžia į namus ir virš židinio sukabintose kojinėse vaikams palieka žaislų. Su Moore‘o poema atsiranda ir Kalėdų senelio palydovai – aštuoni skraidantys elniai, iš kurių žinomiausiais – Rudolfas.

Sunku patikėti, tačiau galutinius štrichus, formuojant Kalėdų senelio paveikslą, sudėjo „Coca-Cola“ kompanija. Visiems puikiai žinomose kalėdinėse reklamose senelis pirmąjį kartą pavaizduotas ne elfo, o žmogaus dydžio, kokį jį ir įsivaizduojame dabar.


Kalėdų eglutė

 

Visžaliai medžiai ypatingą reikšmę žmonėms turėjo jau pačiose seniausiose civilizacijose, dar gerokai prieš atsirandant Kalėdoms ar susiformuojant jų tradicijoms. Ankstyvųjų civilizacijų gyventojai visžalius augalus laikė stebuklingais.

 

Senovės Egipto kultūroje visžaliai augalai buvo saugojami ir garbinami. Per žiemos saulėgrįžą (ilgiausia metų naktis, gruodžio 21-22d.), egiptiečiai papuošdavo savo namus žaliais datulės palmės lapais, kurie simbolizavo gyvybės pergalę prieš mirtį. Senovės Romoje per saulėgrįžą buvo švenčiama Saturnalija – puota derliaus dievo Saturno garbei. Šia proga romėnai savo namus papuošdavo žaliais augalais ir šviesomis, keisdavosi dovanomis. Prieš daugelį amžių, dabartinėje Didžiosios Britanijos teritorijoje, druidų šventikai visžalius augalus naudodavo paslaptinguose žiemos saulėgrįžos ritualuose. Druidai naudodavo bugienius ir amalus kaip amžino gyvenimo simbolius, visžalėmis šakomis puošdavo duris, kad atbaidytų piktas dvasias. Vėlyvaisiais viduramžiais germanai ir skandinavai puošdavo visžalius medžius savo namų viduje ir išorėje. Taip jie parodydavo ateinančio pavasario laukimą. Dabartinės Kalėdų eglutės puošimo tradicijos išsivystė iš šių ankstyvųjų papročių bei ritualų.

 

Legenda pasakoja, jog pirmasis Kalėdų proga puošti eglę pradėjo Martinas Liuteris. Vieną Kūčių naktį, maždaug 1500-aisiais metais, jis ėjo pro sniegu padengtus miškus ir buvo sujaudintas nuostabaus medžių vaizdo. Kadangi norėjo šiuo stebuklingu vaizdu pasidalinti su šeima, grįžęs namo jis pastatė mažą eglutę ir papuošė ją žvakėmis, kurias uždegė Jėzaus Kristaus garbei.

 

shutterstock_65456434

 

XIXa. papuošta Kalėdų eglutė buvo laikoma vokiškos kultūros išraiška. Šią gražią tradiciją pamažu pamėgo visos Europos aukštuomenė, vėliau su kolonistais eglutė nukeliavo ir į Ameriką. Nuo XXa. pradžios daugelyje pasaulio valstybių tapo įprasta Kalėdų eglutę papuošti kiekvienoje miesto aikštėje, mokykloje, biure, parduotuvėje ir, be abejo, namuose.

 

Kiekviena šeima turi savo eglutės puošimo tradicijas – kai kas eglutę puošia vos prasidėjus adventui, kai kas likus kelioms dienoms iki Kalėdų. Kai kurios šeimos eglę puošia tik sulaukus Kūčių vakaro.

 

O kokios Kalėdų eglutės puošimo tradicijos vyrauja Jūsų namuose? Ar Kalėdų senelis dovanas palieka po egle, ar kojinėje? Pasidalinkite su mumis komentaruose!

 

Comments

comments